140 naminės varymo receptų, procesai, aparatai, valymas Leidimo metai: 1998 Leidėjas: Rosma Prieš imantis varyti naminę, reikėtų įsidėmėti, kad ne iš bet kokios paprastos naminės galima pasiruošti subtilaus skonio ir geros kokybės gėrimų. Pavyzdžiui, pirmojo varymo naminė iš cukrinių runkelių ir išspaudų visiškai netinka kokybiškiems gėrimams ruošti, tačiau ji labiau dera taisant prastus, aitraus ir gaižaus skonio gėrimus…
Kalba: Lietuvių Dydis: 8.19 MB Puslapių skačius: 94 Formatas: PDF
Trys draugai (vokiškai Drei Kameraden) yra 1937 Ericho Marijos Remarko romanas, kuriame aprašomi praradusių iliuziją Pirmojo pasaulinio karo veteranų gyvenimai 1928 metais Berlyne.
Trys draugai – tai liūdna istorija apie draugystę ir tragišką meilę. Tai knyga apie žmones, sugrįžusius iš karo ir bandančius stotis ant kojų. Trys romano herojai – skirtingi, bet vienodo likimo žmonės. Draugystė jiems – vienintelis pastovus dalykas vertybių žlugimo epochoje.
KAS TU ESI? – tokiu klausimu prasideda filosofijos istorijos apžvalga ir knygos pirmasis skyrius, kuris mus įsuka į ganėtinai sudėtingai sukurtą Sofijos pasaulį.
Daugiau ar mažiau ši kyga panaši į mokomąjį vadovėlį, kuriame be jokių įspūdingų frazių (kurios viena kitą lenktų tarptautinių žodžių sudėtingumu) pateikiama filosofijos istorija. Čia – viskas aišku kaip „du kart du“. Iš tiesų, kalbą stengtasi padaryti kuo lengviau įkandama, o
Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio Erškėčių Paukščiai romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti.
“Vladimir Nabokov Lolita” – garsiausia ir skandalingiausia Vladimiro Nabokovo knyga. Joje pasakojama apie liguistą literatūros profesoriaus ir intelektualo meilę vos paauglystės slenkstį peržengusiai mergaitei. Profesorius Humbertas Humbertas paauglystėje patiria tragišką meilę, žūva jo mylimoji Anabelė. Net ir sulaukęs brandaus amžiaus jis ilgisi trylikametės mylimosios ir jos bruožų ieško kiekvienoje nimfetėje. Anabelės įsikūnijimą Humbertas suranda dvylikametėje Lolitoje. Įsiliepsnoja beprotiška aistra, kuri galų gale pražudo ir Humbertą, ir pačią Lolitą.
“Vladimir Nabokov Lolita” – tragikomedija, žavinti ne tik pagrindinio veikėjo jausmų stiprumu, bet ir savo išradingu stiliumi. Kalambūrai, žodžių žaismas, stilistinės figūros “Lolitoje” liejasi kaip iš gausybės rago. Ironiška Nabokovo akis atskleidžia mums ne tik aistros istoriją, bet ir margą JAV gyvenimo ir gamtos panoramą. Kai kurie Nabokovo kūrybos tyrinėtojai net mano, kad Humbertas Humbertas simbolizuoja senąją Europos kultūrą, sužavėtą ir suvedžiotą jaunos ir agresyvios Amerikos – Lolitos.
Šis romanas buvo du kartus ekranizuotas. Pirmąkart, 1962 metais,pagal(Vladimir Nabokov Lolita) romana, filmą sukūrė garsusis Stanley Kubrickas, o 1997 metais – režisierius Adrianas Lyne’as.
Turbūt niekas negali paneigti, kad Dan Brown – tikras betselerių rašytojas. Jis puikiai žino, kaip sukurti įtampą ir intrigą, kad skaitytojui būtų sunku atsitraukti nuo knygos. Visas Dan Brown romanas „Angelai ir demonai“ kupinas netikėtų atomazgų, intelekto varžybų. Knygoje autorius pateikia daugybę sensacijų, priverčiančių skaitytoją aiktelėti. Autorius pasirinko aktualią ir įdomią temą – seniai besitęsiančią kovą tarp religijos ir mokslo. Iliuminantų draugija, slapti Vatikano reikalai, nuolatinė įtampa, kova, skubėjimas, neleidžiantis atsikvėpti nė minutės. Autorius savo knygoje neteigia, kas teisinga, o kas ne, netgi leidžia romane blogiečiams apsikeisti vietomis su geriečiais. Autorius yra tik stebėtojas, jis tik perteikia tai, kas vyksta. Manau, kad tai tikrai gerai, visos mintys paliekamos skaitytojui. Dan Brown leidžia suprasti, kad visas kūrinys skirtas tik skaitytojui. Ar Dan Brown knygą galima pavadinti intelektualia? Nežinia, nes daugybė mokslinikų kritikuoja autorių ir paneigia knygoje išdėstytus faktus, Vatikanas peikia autorių ir jo kūrybą, o ir pats autorius smulkiai ir su dramatiškomis pauzėmis aiškina kiekvieną terminą ar istorijos faktą. Tai tarsi leistų suprasti, kad knyga skirta kiekvienam paparastam žmogučiui. O ir pats autorius, manau, remiasi ir enciklopedijomis, ir bulvarinių laikraščių straipsniais. Tačiau simboliai ir jų prasmės tikrai įdomios, manau, kiekvienam žmogui. Dan Brown leidžia ir pačiam skaitytojui pabandyti išaiškinti simbolių prasmę. O tai, manau, žavi ne vieną skaitytoją. Be abejo, kaip ir kiekviename romane, neapsieita ir be meilės temos, kuri puikiai „įpinta“ į kraupią kovą ir įtemptą siužetą.
„Angelai ir demonai“ sugrąžina į senovę… Tai mane, kaip skaitytoją, ir sužavėjo. Jau pati pradžia suintrigavo, o beskaitydama net nepajutau, kaip prabėgo laikas. Dan Browm knygos yra kupinos nuotykių, įtraukiančios kiekvieną skaitytoją. Tačiau kiek jos vertingos literatūrine prasme, palieku spręsti specialistams… Mano nuomone, „Angelai ir demonai“ daug įdomesnė knyga nei „Da Vinčio kodas“, nors jų tematika bene tokia pati. Ir šias dvi knygas tikrai lyginti būtų sunku. Vieną perskaičius, kita tampa nebeįdomi dėl tos pačios vyraujančios temos – bažnyčia, bene tos
Apysaką M.Bulgakovas Šuns širdis parašė 1925 m. sausio-kovo mėn. Aštri kūrinio socialinė satyra su žaismingai įpinta fantastika iš genų inžinierijos pasaulio tuomet sukėlė prieštaringiausių nuomonių ir ginčų. M. Bulgakovo rankraštis šešis dešimtmečius buvo „įkalintas“ archyvuose. Pirmą kartą publikuotas tik 1987 m.
Žurnalisto Dailiaus Dargio, rašančio kriminalinėmis temomis, knyga parašyta remiantis iki šiol viešai neskelbtais žinomų teisėsaugos veteranų ir kriminalinio pasaulio veikėjų atliktais tyrimais. Kas nors turbūt jau pamąstė, kad D. Dargio knyga „Tikroji Daktarų
Antonio Berdžeso, vieno talentingiausių anglų rašytojų, romanas “Prisukamas apelsinas” – tai XX amžiaus literatūros legenda. Kai 1971 m. Stanley Kubrikas pastatė pagal šią knygą filmą, jaunimas abipus Atlanto tarsi pamišo: apsirengęs pagal rafinuotą herojų madą, prabilo keista, negirdėta – nadsaty – kalba ir pradėjo klausytis klasikinės muzikos.
“Anthony Burgess Prisukamas apelsinas” ne vienerius metus buvo laikoma pavojinga, nepageidaujama knyga, o filmas – draudžiamas rodyti Didžiojoje Britanijoje iki pat šių dienų.
“Anthony Burgess Prisukamas apelsinas – tai grakštus, ironiškas, paradoksalaus – nusikaltėliško – aristokratizmo pilnas pasakojimas apie mažėlio Aleksiuko maištą, “ultrasmurtą”, laisvos valios vertę ir viską traiškančius “dorove ir gėriu” grindžiamos visuomenės krumpliaraščius.
“Ir iš tiesų, o broliai, – klausia knygos herojus, – argi visa šių laikų istorija nėra vien narsių malenky asmenybių kova su tais gigantiškais bedvasiais mechanizmais?” Anthony Burgess Prisukamas apelsinas
… ir Aleksas, ta malenky asmenybė, postmodernusis Don Kichotas pralaimi tą kovą. Lemiamą akimirką paliktas draugų, jis atsiduria kalėjime. “Taip jam ir reikia!”, – galit pagalvot. Jis – šio pasaulio
Tos akys – nors ir užaldytos laiko, jos staugė. Norėjosi įlįsti į nuotrauką ir nuraminti: ne, ne, ne, viskas gerai, viskas gerai. Ša. Norėjosi ją laikyti apglėbus, kol nurims drebulys, ir pasakyti, kad viskas bus gerai.
Reičelė Solando dingo kaip į vandenį. Ji ištrūko pro užrakintas kameros duris. Praėjo nepastebėta pro kelias apsaugos užkardas.
Išėjo palikusi abi poras batų ir… paslaptingą skaičių seką ant popieriaus lapo:
„Mes visi esame Tėvo Gorijo vaikai“– Felicien Marceau
Ponios Vokė pensione keistai susipina trijų žmonių gyvenimai. Prie vieno stalo atsiduria perspektyvus jaunuolis, trokštantis atsidurti aukštuosiuose visuomenės sluoksniuose, Eugenijus Rastinjakas, besislapstantis nusikaltėlis, juodosios Paryžiaus pusės žinovas Votrenas ir bankrutavęs makaronų fabriko savininkas Gorijo.
Gražiausių lietuvių pasakų knyga sudaryta iš Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Stasio Tijūnaičio ir Antano Giedriaus rinkinių. Šių pasakų pažintinė reikšmė ir meninis gyvybingumas, mitų atgarsiai jose ir kūrinijos likimas sudėtingame pasaulyje kartais nugrimzta į apsiniaukiančią tautos atmintį, o kartais vėl iškyla kaip niekados neišsenkanti išmintis.
Mažojo Princo autorius Antoine de Saint-Exupery buvo žymus prancūzų rašytojas ir lakūnas. Savo keliones jis aprašė knygose : „Naktinis skrydis“, „Pietų paštas“, „Žemė žmonių planeta“ ir kitose. Tačiau „Mažasis Princas“ A. de Saint-Exupery atnešė neblėstančią šlovę. Tai klasika tapusi alegorinė pasaka, iki šiol žavinti viso pasaulio vaikus, paauglius ir suaugusius žmones.
„Mažasis Princas“ – tai knyga apie į Žemę atkeliavusį auksaplaukį berniuką, prieš tai aplankiusį daugybę planetų su įvairiausiais žmonėmis: karaliumi, girtuokliu, pasipūtėliu, verslininku,
“ Valentina “ – tai vienas ryškiausių A. Vaičiulaičio romanų meilės tema, parašytų iki karo. Romane (Valentina) nėra ryškių įvykių grandinės, kuri betarpiškai liestų veikėjus ir būtų su jais susijusi , taip pat ir veikėjai neįtakoja romano įvykių eigos, tačiau čia visas dėmesys skiriamas jausminiam veikėjų santykiavimui su daugybe reiškinių iš karto.
Vienas garsiausių Ray Bradbury kūrinių (Pienių vynas) , pasižymintis ypatingu skaidrumu, lengvumu ir poetiškumu. Paveikslai, kuriami autoriaus, visam laikui išlieka skaitytojo atmintyje; išmintis, sklindanti iš teksto, priverčia įsiklausyti į žodžius, tinkančius ir jaunam, ir senam. Tai nepakartojamas autoriaus vaikystės prisiminimų ir neišsenkančios fantazijos derinys, iš tiesų padedantis įgyti arba atgauti prarastą gyvenimo džiaugsmą.
„Pienių vynas“ paprastai ir jautriai pasakojama apie vaikystę ir senatvę, laimingą gyvenimą ir mirtį. Mažame žaliame Ilinojaus valstijos Grintauno miestelyje Daglas Spoldingas gyvena dvyliktąją savo gyvenimo vasarą. Ji nepaprasta – pilna stebuklingų ir baisių įvykių, lydinčių Daglą kiekvieną vasaros dieną. Sportiniai bateliai, lengvi tarsi pūkas, su kuriais galima bėgioti greitai kaip antilopei, laimės mašina, konstruojama kaimyno, vaškinė burtininkė, pranašaujanti ateitį, paslaptinga dauba, kurioje tūno grėsmė – visa tai supinama į lengvus ir poetiškus pasakojimus apie neįtikėtiną augančio berniuko kasdienybę. Stebukladarė senelė, mokanti konservuoti gyvenimo džiaugsmą, šeimos ritualu tapęs pienių skynimas vynui, kuriame išsaugoma kiekviena Spoldingų vasara, išmintingi pokalbiai apie augimą ir brandą, vaikų žaidimai ir suaugusiųjų poelgiai – viskas formuoja Daglo Spoldingo pasaulėjautą ir paverčia šią vasarą unikalia, virsmo, vasara. Pienių vynas – gėrimas ir kartu metafora, atskleidžianti augant įgyjamos patirties saldumą ir kartumą.
Deepakas Chopra, Debbie Ford ir Marianne Williamson – pasaulyje pripažinti dvasiniai mokytojai – kartu dalijasi savo žiniomis apie vieną didžiausių kliūčių kelyje į laimę – apie vidinį šešėlį. Šešėlį turime kiekvienas. Tai neatsiejama mūsų dalis, ir pasirodo jis kasdien: įtūžus ant pavėlavusio draugo, supykus ant niekuo dėtų vaikų ar priekaištaujant tėvams… Užuot bėgę nuo savęs, turime susitaikyti su dualistine prigimtimi, nes šešėlyje glūdi galimybė tobulėti.
Knygoje aprašytas darbas su šešėliu yra šis tas daugiau nei psichologinis procesas ar proto žaismas. Tai patikimas problemų sprendimo būdas, gyvenimą keičianti kelionė, pranokstanti bet kokią psichologinę teoriją, nes šešėlis čia nagrinėjamas kaip dvasinė realija, su kuria kiekvienas turime susidurti, kad galėtume gyventi visavertį gyvenimą.
From best-selling author Walter Isaacson comes the landmark biography of Apple co-founder Steve Jobs.
In Steve Jobs: The Exclusive Biography, Isaacson provides an extraordinary account of Jobs’ professional and personal life. Drawn from three years of exclusive and unprecedented interviews Isaacson has conducted with Jobs as well as extensive interviews with Jobs’ family members and key colleagues from Apple and its competitors, Steve Jobs: The Exclusive Biography is the definitive portrait of the greatest innovator of his generation.
With an introduction read by the author.
„Iš tiesų, žurnalistas. Turėsiu įsijungti automatinį atsakiklį, nes žinau, kokius klausimus jis man pateiks. Žinau, kaip prasidės interviu („Pakalbėkime apie naująją jūsų knygą – kokią svarbiausią žinią norite perduoti savo skaitytojams?“). Žinau, koks bus mano atsakymas („Jei norėčiau perduoti žinią, parašyčiau vieną sakinį, o ne visą knygą“).
Numanau, kad jis teirausis mano nuomonės apie kritiką, kuri paprastai man būna labai griežta. Spėju, kad baigs pokalbį sakiniu: „Ar jau pradėjote rašyti naują knygą? Kokie artimiausi jūsų planai?“ O atsakymas bus: „Tai paslaptis“.
Interviu prasideda kaip tikėjausi.
– Pakalbėkime apie naująją jūsų knygą – kokią svarbiausią žinią norite perduoti savo skaitytojams?
– Jei norėčiau perduoti žinią, parašyčiau vieną sakinį, ne visą knygą.
– Kodėl rašote?
– Rašau, nes tai mano būdas dalytis su kitais savo emocijomis.
Tas sakinys taip pat iš automatinio atsakiklio, bet aš laiku susigriebiau:
– Šią istoriją galėčiau papasakoti kitaip.
– Papasakoti kitaip? Jūs norite pasakyti, kad nesate patenkintas savo knyga Laikas perpiešti ir laikas susiūti?
– Atvirkščiai, esu ja labai patenkintas. Tačiau man nepatiko ką tik jums duotas atsakymas. Kodėl rašau? Teisingas atsakymas būtų toks: rašau, nes noriu būti mylimas…“
Paulo Coelho „Zahiras“
„Meilė – laukinė galia. Kai stengiamės ją valdyti, ji mus sunaikina. Kai stengiamės įkalinti, paverčia vergais. Kai mėginame suprasti, supainioja mus ir sutrikdo. Ši galia žemėje yra tam, kad suteiktų mums laimės, kad priartintų mus prie Dievo ir prie mūsų artimo. Bet mylint taip, kaip dabar mylime, kiekvienai ramybės minutei tenka valanda sielvarto“.
„Meistras ir Margarita“ — vienas įspūdingiausių XX a. rusų literatūros kūrinių. Po autoriaus mirties pragulėjęs stalčiuje dvidešimt šešerius metus, Michailo Bulgakovo (1891-1940 m.) romanas, pagaliau išleistas, beregint paplito po pasaulį, buvo verčiamas, teatralizuojamas, ekranizuojamas.
Struktūriniu požiūriu „Meistras ir Margarita“ yra dviejų romanų derinys, kur pirmasis — pasakojimas apie klastingo Šėtono apsilankymą trisdešimtųjų metų Maskvoje, o antrasis — nežinomo literato rašomas romanas ateistinėje valstybėje neįsivaizduojama tema — apie Jėzaus Kristaus ir Poncijaus Piloto
Šiame skyriuje norėčiau aptarti parametrus, į kuriuos verta atkreipti dėmesį prieš apsisprendžiant daryti pirkinį. Jų tikrai yra nemažai, tad apsiginkluokite kantrybe. Čia vadovavausi terminologija ir parametrų pateikimu, kuris naudojamas Phil Askey puslapyje http://www.dpreview.com/ , kurį laikau bene rimčiausiu ir išsamiausiu skaitmeninės fotografijos web resursu.
Robin Sharma Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį Audio Knyga.
Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį Robin Sharma– tai istorija apie Džulianą Mantlį, žymų advokatą, kuris dėl netvarkingo gyvenimo būdo patiria beveik mirtiną širdies smūgį pilnoje teismo salėje. Jo fizinė negalia sukelia ir dvasios krizę, kuri paskatina jį keisti gyvenseną ir ieškoti atsakymų į svarbiausius būties klausimus.
Jeanne Benameur (g. 1952 m. Alžyre) – tunisiečio ir italės duktė, į Prancūziją atvyko būdama penkerių metų. Šiuo metu ji – prancūzų kalbos dėstytoja, daugelio knygų vaikams ir jaunimui autorė. 2001 m. jos romanas „Beprotės“ pelnė Unicef premiją.
2008 metų kovo 20 dieną Tarptautinių frankofonijos dienų metu J. Benameur romanas „Beprotės“ buvo apdovanotas Lietuvos jaunųjų frankofonų premija. Ši premija buvo suteikta, dalyvaujant 1992 m. Gonkūrų premijos laureatui rašytojui Bernard‘ui Chambazui.
Romanas „Beprotės“ paliečia opią „kitokių“, gamtos nuskriaustų žmonių ir visuomenės santykių problemą. Motina ir duktė, kurių likimas iš tiesų neapdovanojo protu, garsėja kaip miestelio silpnaprotės. Motina, La Varienne, be galo – kiek tik įstengia – myli savo dukterį Liusę, stengdamasi apginti ją nuo viso pasaulio. Mokykla kėsinasi išardyti šią sąjungą. Mokytoja, panelė Solanža, nori, kad mergaitė neužsidarytų tarp keturių sienų ir lankytų mokyklą, nes jos manymu, žinios būtinos. Tačiau ar paprasta kitokiam, labiau pažeidžiamam ir silpnam žmogui peržengti pasaulio pažinimo slenkstį?
Išgryninta, keista kalba silpnaprotės mergaitės lūpomis pasakojama apie mūsų pasaulį, regimą visiškai kitu kampu. J. Benameur „Beprotės“ priverčia skaudžiai susimąstyti apie savus ir svetimus, „normalius“ ir „kitokius“.
„Justinas Pilyponis Amžinas žydas Kaune” skaitytoją įsuka į tokį nuotykį: vieną gražią dieną nuo lenkų pusės Lietuvon atklysta keistas, nepaaiškinamų galių turintis, bet niekaip nekomunikuojantis ir niekad nesustojantis (be perstojo einantis) pilietis – mitinis Amžinasis žydas. Atvytas į laikinąją Lietuvos sostinę – Kauną, jis katalizuoja begalinėje prašmatnybėje po prabangių balių snaudžiantį miestą. Ponams miestelėnams tai galimybė tokia neįprasta proga surengti kuo šaunesnę puotą ir pasipuikuoti prieš kitus, o laikraščių reporteriams ši sensacija – grynas pasipelnymo šaltinis. Vienas itin apsukrus reporteris – Albinas Vanagaitis – vardan sensacijos ir jos
Tai pasakojimas apie šilko kelią. Dar tada, kai į Japoniją negalėjo patekti nė vienas svetimšalis, pagrindinis šios knygos personažas iš ten parsiveža ne tik šilkverpių kokonus, bet ir patiria meilę, skausmą, baimę. Be galo šiltas kūrinys sugeba užburti. Alesandro Bariko Šilkas suskirstytas į atskirus trumpus skyrelius, vienas iš jų net nesiekia dvidešimties žodžių. Keturios ekspedicijos: dešimteriopai daugiau troškimų, aistros, susipynusių gyvenimų. Pats pelningiausias to meto verslas, pati nuostabiausia medžiaga. Šilkas. Kūrinys gan neilgas, tačiau į jį sutelpa daug laiko, unikalių personažų, neįprasto siužeto. Sunku, kai tampi vagimi. Turi vogti mylimosios žvilgsnius, nes meilė neįmanoma. Kiek daug gali prarasti, jei pavėluosi bent akimirką. Galiausiai lieki sužavėtas, užburtas. Tarsi perskaitęs pasaką. Pasaką apie šilką. Alesandras Bariko Šilkas
