Apysaką M.Bulgakovas Šuns širdis parašė 1925 m. sausio-kovo mėn. Aštri kūrinio socialinė satyra su žaismingai įpinta fantastika iš genų inžinierijos pasaulio tuomet sukėlė prieštaringiausių nuomonių ir ginčų. M. Bulgakovo rankraštis šešis dešimtmečius buvo „įkalintas“ archyvuose. Pirmą kartą publikuotas tik 1987 m.
KAS TU ESI? – tokiu klausimu prasideda filosofijos istorijos apžvalga ir knygos pirmasis skyrius, kuris mus įsuka į ganėtinai sudėtingai sukurtą Sofijos pasaulį.
Daugiau ar mažiau ši kyga panaši į mokomąjį vadovėlį, kuriame be jokių įspūdingų frazių (kurios viena kitą lenktų tarptautinių žodžių sudėtingumu) pateikiama filosofijos istorija. Čia – viskas aišku kaip „du
kart du“. Iš tiesų, kalbą stengtasi padaryti kuo lengviau įkandama, o
Adaptuota versija. Šioje knygoje profesorius Aronaksas leidžiasi ieškoti didžiulės jūrų pabaisos, kuri, pasirodo,
besanti plienu kaustytas povandeninis laivas. Tai nepaprasta kelionė į jaudulių ir pavojų kupiną pasaulį.
Vienas garsiausių Ray Bradbury kūrinių (Pienių vynas) , pasižymintis ypatingu skaidrumu, lengvumu ir poetiškumu. Paveikslai, kuriami autoriaus, visam laikui išlieka skaitytojo atmintyje; išmintis, sklindanti iš teksto, priverčia įsiklausyti į žodžius, tinkančius ir jaunam, ir senam. Tai nepakartojamas autoriaus vaikystės prisiminimų ir neišsenkančios fantazijos derinys, iš tiesų padedantis įgyti arba atgauti prarastą gyvenimo džiaugsmą.
„Pienių vynas“ paprastai ir jautriai pasakojama apie vaikystę ir senatvę, laimingą gyvenimą ir mirtį. Mažame žaliame Ilinojaus valstijos Grintauno miestelyje Daglas Spoldingas gyvena dvyliktąją savo gyvenimo vasarą. Ji nepaprasta – pilna stebuklingų ir baisių įvykių, lydinčių Daglą kiekvieną vasaros dieną. Sportiniai bateliai, lengvi tarsi pūkas, su kuriais galima bėgioti greitai kaip antilopei, laimės mašina, konstruojama kaimyno, vaškinė burtininkė, pranašaujanti ateitį, paslaptinga dauba, kurioje tūno grėsmė – visa tai supinama į lengvus ir poetiškus pasakojimus apie neįtikėtiną augančio berniuko kasdienybę. Stebukladarė senelė, mokanti konservuoti gyvenimo džiaugsmą, šeimos ritualu tapęs pienių skynimas vynui, kuriame išsaugoma kiekviena Spoldingų vasara, išmintingi pokalbiai apie augimą ir brandą, vaikų žaidimai ir suaugusiųjų poelgiai – viskas formuoja Daglo Spoldingo pasaulėjautą ir paverčia šią vasarą unikalia, virsmo, vasara. Pienių vynas – gėrimas ir kartu metafora, atskleidžianti augant įgyjamos patirties saldumą ir kartumą.
„Gyvenimas teka mumyse lyg rami upė, ir at – stebuklas. Tačiau ir prie stebuklų priprantama. Kiekviena diena yra nauja dovana, baltas neprirašytas popieriaus lapas.“ (Bruno Ferrero)
Šioje knygelėje, kalbama apie mažus dalykus – didelių dalykų pradžią; dvasią, kurią tarsi kirvį, kad nesurūdytų,
Japonų avangardo rašytojo ir dramaturgo Kobo Abės romanas „Moteris smėlynuose“ pasakoja apie mokytoją,
etimologą mėgėją Nikį Džiumpėjų, kuris tampa moderniuoju Sizifu. Per atostogas nusprendęs patyrinėti vabzdžių pasaulį, pats lyg vabzdys tampa atokaus kaimelio smėlynuose belaisviu. Džiumpėjus apsigyvena vienišos moters trobelėje didžiulės kopos papėdėje. Kaimelis kiekvieną akimirką gali būti palaidotas po smėlio patalu. Moters vyras miręs, todėl Nikis diena iš dienos priverstas atkasinėti vėl ir vėl besikaupiantį smėlį. Tačiau kai pagaliau atsiranda šansas išsivaduoti iš šios nelaisvės, Džiumpėjus savanoriškai atsisako pasinaudoti šia galimybe.
Kobo Abės herojus patiria visas įmanomas emocijas, nuo išdidumo ir baimės iki geismo ir nevilties, kol aiškiai suvokia žmogaus egzistencijos absurdiškumą.
Filosofiniuose alegoriniuose romanuose „Moteris smėlynuose“, „Svetimas veidas“, „Žmogus-dėžė“ ir kt. rašytojas kelia žmonių susvetimėjimo, asmenybės niveliacijos, vienišumo visuomenėje problemas.
1960 metais romanas „Moteris smėlynuose“ laimėjo Yomiuri literatūros premiją. Pagal šią knygą kino režisierius Teshigahara Hiroshi pastatė didelio populiarumo sulaukusį filmą, laimėjusį žiuri prizą uz Moteris smėlynuose Kanų filmų festivalyje.
“ Valentina “ – tai vienas ryškiausių A. Vaičiulaičio romanų meilės tema, parašytų iki karo. Romane (Valentina) nėra ryškių įvykių grandinės, kuri betarpiškai liestų veikėjus ir būtų su jais susijusi , taip pat ir veikėjai neįtakoja romano įvykių eigos, tačiau čia visas dėmesys skiriamas jausminiam veikėjų santykiavimui su daugybe reiškinių iš karto.
Deepakas Chopra, Debbie Ford ir Marianne Williamson – pasaulyje pripažinti dvasiniai mokytojai – kartu dalijasi savo žiniomis apie vieną didžiausių kliūčių kelyje į laimę – apie vidinį šešėlį. Šešėlį turime kiekvienas. Tai neatsiejama mūsų dalis, ir pasirodo jis kasdien: įtūžus ant pavėlavusio draugo, supykus ant niekuo dėtų vaikų ar priekaištaujant tėvams… Užuot bėgę nuo savęs, turime susitaikyti su dualistine prigimtimi, nes šešėlyje glūdi galimybė tobulėti.
Knygoje aprašytas darbas su šešėliu yra šis tas daugiau nei psichologinis procesas ar proto žaismas. Tai patikimas problemų sprendimo būdas, gyvenimą keičianti kelionė, pranokstanti bet kokią psichologinę teoriją, nes šešėlis čia nagrinėjamas kaip dvasinė realija, su kuria kiekvienas turime susidurti, kad galėtume gyventi visavertį gyvenimą.
Karin Alvtegen Dingusi(Karin Alvtegen Dingusi) romanas,apdovanotas keliomis premijomis už geriausią skandinavų kriminalinį romaną, atsidūrė ne tik Švedijos skaitomiausių knygų sąraše, bet ir tapo bestseleriu daugelyje šalių. Karinos Alvtegen knygos išverstos į 23 pasaulio kalbas. Didžiosios Britanijos kompanija SMG pagal romaną „Karin Alvtegen Dingusi “ sukūrė televizijos filmą. Kuriami filmai ir pagal kitas Karinos Alvtegen knygas. Įdomus biografinis faktas, liudijantis rašytojos pasakotojos talentą, – Karina Alvtegen yra garsiosios švedų rašytojos Astridos Lindgren dukterėčia. Romano „Karin Alvtegen Dingusi
“ herojė Sibila Forsenstriom, buvusi vienintelė turtuolių fabrikantų Forsenstriomų dukrelė, neegzistuoja. Penkiolika metų ji gyvena už visuomenės sistemos ribų, yra viena iš daugelio Stokholmo benamių. Visa jos nuosavybė telpa kuprinėje, su kuria ji niekada nesiskiria. Diena po dienos jos vienintelis rūpestis išgyventi, gauti pavalgyti ir susirasti ramią vietelę nakčiai, kur galėtų išvynioti savo miegmaišį. Taip jai pavyksta pamiršti siaubingą praeitį tėvų namuose, iš kurių kadaise pabėgo. Bet kartą atsitinka tai, ko neturi atsitikti. Vieną naktį ji atsiduria ten, kur įvyksta kraupi žmogžudystė. Daug įkalčių rodo, kad tai Sibilos darbas. Penkiolika metų ji niekam nerūpėjo, o dabar staiga tampa labiausiai Švedijoje ieškomu asmeniu. Ji ilgainiui išmoko, kaip išgyventi iki rytdienos. Bet to nebeužtenka. Jai reikia bėgti.
Karin Alvtegen Dingusi PDF
“Ši knyga – tai Rytų išminties ir gyvenimo kupina istorija apie kelionę į pasaulio Sielą ir tapimą savimi. Tai nuostabi 
filosofinė pasaka, dažnai lyginama su Saint-Exupery Mažuoju Princu ir Richardo Bacho Džonatanu Livingstonu Žuvėdra.Alchemikas išleistas 45 kalbomis 120 šalių (10 000 000) ir visur turėjo nepaprastą pasisekimą.
Paulo Coelho gimė 1947 m. Rio de Žaneire. Lotynų Amerikoje jis toks pat garsus kaip ir Gabrielis Garcia Marquezas. Paulo Coelho knygomis prasideda pasaulio bestselerių sąrašai.
Autorius 2000 m. apdovanotas Prancūzijos garbės legiono ordinu.”
Mažojo Princo autorius Antoine de Saint-Exupery buvo žymus prancūzų rašytojas ir lakūnas. Savo keliones jis aprašė knygose : „Naktinis skrydis“, „Pietų paštas“, „Žemė žm
onių planeta“ ir kitose. Tačiau „Mažasis Princas“ A. de Saint-Exupery atnešė neblėstančią šlovę. Tai klasika tapusi alegorinė pasaka, iki šiol žavinti viso pasaulio vaikus, paauglius ir suaugusius žmones.
„Mažasis Princas“ – tai knyga apie į Žemę atkeliavusį auksaplaukį berniuką, prieš tai aplankiusį daugybę planetų su įvairiausiais žmonėmis: karaliumi, girtuokliu, pasipūtėliu, verslininku,
Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio Erškėčių Paukščiai romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti.
„Justinas Pilyponis Amžinas žydas Kaune” skaitytoją įsuka į tokį nuotykį: vieną gražią dieną nuo lenkų pusės Lietuvon atklysta keistas, nepaaiškinamų galių turintis, bet niekaip nekomunikuojantis ir niekad nesustoja
ntis (be perstojo einantis) pilietis – mitinis Amžinasis žydas. Atvytas į laikinąją Lietuvos sostinę – Kauną, jis katalizuoja begalinėje prašmatnybėje po prabangių balių snaudžiantį miestą. Ponams miestelėnams tai galimybė tokia neįprasta proga surengti kuo šaunesnę puotą ir pasipuikuoti prieš kitus, o laikraščių reporteriams ši sensacija – grynas pasipelnymo šaltinis. Vienas itin apsukrus reporteris – Albinas Vanagaitis – vardan sensacijos ir jos
Prieš skaitytojo akis praslenka du autoriaus gyvenimo dešimtmečiai — žmogaus, ėjusio XX amžiaus raudonosios katorgos keliais nuo ramaus Žemaitijos miestelio Endriejavo iki Raudondvario pakaimėje per Kretingos, Klaipėdos, Vilniaus kalėjimus į baisiausius Sibiro lagerius, į mirties stovyklą Karagandoje, i tremtį Krasnojarske. Tik pats 
autorius gaii papasakoti ir nutapyti tikrąjį komunizmo „peizažą”, nes mes nesugebėtume; mūsų pareiga — skaityti, suprasti, įsidėmėti, neužmiršti.
Gražiausių lietuvių pasakų knyga sudaryta iš Jono Basanavičiaus, Simono Daukanto, Stasio Tijūnaičio ir 
Antano Giedriaus rinkinių. Šių pasakų pažintinė reikšmė ir meninis gyvybingumas, mitų atgarsiai jose ir kūrinijos likimas sudėtingame pasaulyje kartais nugrimzta į apsiniaukiančią tautos atmintį, o kartais vėl iškyla kaip niekados neišsenkanti išmintis.
Žanras: Politiniai šaržai
Metai: 2003
Kalba: Lietuvių
Psl.: 353
„Iš tiesų, žurnalistas. Turėsiu įsijungti automatinį atsakiklį, nes žinau, kokius klausimus jis man pateiks. Žinau, kaip prasidės interviu („Pakalbėkime apie naująją jūsų knygą – kokią svarbiausią žinią norite perduoti savo skaitytojams?“). Žinau, koks bus mano atsakymas („Jei norėčiau perduoti žinią, parašyčiau vieną sakinį, o ne visą knygą“).
Numanau, kad jis teirausis mano nuomonės apie kritiką, kuri paprastai man būna labai griežta. Spėju, kad baigs pokalbį sakiniu: „Ar jau pradėjote rašyti naują knygą? Kokie artimiausi jūsų planai?“ O atsakymas bus: „Tai paslaptis“.
Interviu prasideda kaip tikėjausi.
– Pakalbėkime apie naująją jūsų knygą – kokią svarbiausią žinią norite perduoti savo skaitytojams?
– Jei norėčiau perduoti žinią, parašyčiau vieną sakinį, ne visą knygą.
– Kodėl rašote?
– Rašau, nes tai mano būdas dalytis su kitais savo emocijomis.
Tas sakinys taip pat iš automatinio atsakiklio, bet aš laiku susigriebiau:
– Šią istoriją galėčiau papasakoti kitaip.
– Papasakoti kitaip? Jūs norite pasakyti, kad nesate patenkintas savo knyga Laikas perpiešti ir laikas susiūti?
– Atvirkščiai, esu ja labai patenkintas. Tačiau man nepatiko ką tik jums duotas atsakymas. Kodėl rašau? Teisingas atsakymas būtų toks: rašau, nes noriu būti mylimas…“
Paulo Coelho „Zahiras“
„Meilė – laukinė galia. Kai stengiamės ją valdyti, ji mus sunaikina. Kai stengiamės įkalinti, paverčia vergais. Kai mėginame suprasti, supainioja mus ir sutrikdo. Ši galia žemėje yra tam, kad suteiktų mums laimės, kad priartintų mus prie Dievo ir prie mūsų artimo. Bet mylint taip, kaip dabar mylime, kiekvienai ramybės minutei tenka valanda sielvarto“.
„Kai kritau, smėlis, ir tas užsiliepsnojo. Jie matė, kaip atsistoju nuogas ir žengiu iš ugnies. Odinis šalmas liepsnojo man ant galvos. Jie paguldė mane į lopšį, savotišką karstą, ir ėmė dusliai dunksėti jų kojos, kai tekini našė mane per dykumą.”
Michaelas Ondaatje – vienas žymiausių Kanados rašytojų, pelnęs pagrindinę – Generalgubernatoriaus – 
Kanados literatūrinę premiją, taip pat Booker Prize, suteikiamą Anglijoje labiausiai nusipelniusiems anglakalbiams autoriams. Gimęs Šri Lankoje, kilmingoje singalų šeimoje, baigė mokslus Anglijoje ir nuo 1962 m. gyvena Kanadoje, Toronte, kur dėsto literatūrą Jorko universitete. Būdamas jau pripažintas poetas, pagarsėjo savo romanais „Liūto kailyje” (In the Skin of a Lion,
Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį Robin Sharma– tai istorija apie Džulianą Mantlį, žymų advokatą, kuris dėl netvarkingo gyvenimo būdo patiria beveik mirtiną širdies smūgį pilnoje teismo salėje. Jo fizinė negalia sukelia ir dvasios krizę, kuri paskatina jį keisti gyvenseną ir ieškoti atsakymų į svarbiausius būties klausimus.
Mes buvom kaip bomba to betoninio laiko viduje. Mes privalėjom jį išsprogdinti, susinaikindami patys.
Tuo metu gyvenau A. V ienuolio 12–30. Pats sostinės centras, namas prieš Operos ir baleto teatrą. Mano mamos ir močiutės man skirtas kambarys buvo savotiškas klubas. Eidavo kas nors iš pažįstamų per centrą ir užsuka pas Atsuktuvą. Užeidavo ir Jurga. Dažniausiai ji mūsų klausėsi ir stebėjo. Dabar žinau, kodėl. Todėl, kad jos galvoje brendo romanas „Pragaro sodai“.
Tai prarastos kartos, sovietmečiu gimusių ir augusių maištininkų, to meto undergroundo, grupinis portretas, nutapytas sodriu rašytojos dailininkės teptuku.
„Mes neatsitiktinai taip pavadinome šią savo knygą. Nuo neatmenamų laikų aprašomame Azijos regione vijosi ir rišosi į vieną istorinę pynę karai, tautų klestėjimas, veidmainystės, intrigos, valdžios perversmai. Mes nesiekėme atskleisti istorines paslaptis, aprašyti senovės epochas ar išvardinti nesuskaičiuojamus turtus, kuriuos vidurinės Azijos ir Rytų šalių valdovai bėgdami nuo priešų čia paslėpė. Norime tik
Žurnalisto Dailiaus Dargio, rašančio kriminalinėmis temomis, knyga parašyta remiantis iki šiol viešai neskelbtais žinomų teisėsaugos veteranų ir kriminalinio pasaulio veikėjų atliktais tyrimais. Kas nors
turbūt jau pamąstė, kad D. Dargio knyga „Tikroji Daktarų
