„Gyvenimas teka mumyse lyg rami upė, ir at – stebuklas. Tačiau ir prie stebuklų priprantama. Kiekviena diena yra nauja dovana, baltas neprirašytas popieriaus lapas.“ (Bruno Ferrero)
Šioje knygelėje, kalbama apie mažus dalykus – didelių dalykų pradžią; dvasią, kurią tarsi kirvį, kad nesurūdytų,
Trys draugai (vokiškai Drei Kameraden) yra 1937 Ericho Marijos Remarko romanas, kuriame aprašomi praradusių 
iliuziją Pirmojo pasaulinio karo veteranų gyvenimai 1928 metais Berlyne.
Trys draugai – tai liūdna istorija apie draugystę ir tragišką meilę. Tai knyga apie žmones, sugrįžusius iš karo ir bandančius stotis ant kojų. Trys romano herojai – skirtingi, bet vienodo likimo žmonės. Draugystė jiems – vienintelis pastovus dalykas vertybių žlugimo epochoje.
Adaptuota versija. Šioje knygoje profesorius Aronaksas leidžiasi ieškoti didžiulės jūrų pabaisos, kuri, pasirodo,
besanti plienu kaustytas povandeninis laivas. Tai nepaprasta kelionė į jaudulių ir pavojų kupiną pasaulį.
Dešimt metų (1998–2003 ir 2004–2009 m.) šaliai vadovavusio prezidento Valdas Adamkus knygoje skelbiami jo dienoraščiai, atspindintys laikotarpį po 2003 metų prezidento rinkimų ir jo antrosios kadencijos įvykius.
Prezidentas Valdas Adamkus dienoraščius rašo jau kelis dešimtmečius, bet ypač nuosekliai fiksuoti įvykius stengėsi jau tapęs prezidentu. Dienoraščiuose gausu net politologams nežinomų faktų. Šie užrašai skaitytojui leidžia žvilgtelėti į politinių debatų užkulisius ir kartu su Lietuvos prezidentu tarsi dalyvauti pasitarimuose, kuriuose buvo sprendžiamos Lietuvos ir pasaulio politikos problemos.
Prezidentas ne vien detaliai aprašo įvykius, bet ir juos atvirai vertina, komentuoja, pateikia politikų portretų. Dienoraščių puslapiams jis patiki net ir savo išgyvenimus.
Šioje knygoje dienoraščiai papildyti V. Adamkaus pastabomis ir mintimis, kilusiomis jam sklaidant savo paskutinės kadencijos užrašus. Taip iš asmeninių prezidento įžvalgų ir minčių susidėlioja Lietuvos politinio gyvenimo panorama.
Tai kelionė drauge su prezidentu V. Adamkumi per laiką ir įvykius.
Tai paskutinė grožinė knyga.
Mat nuo tos dienos, kai Biliūnas nušovė savo katiną, grožio grožinėj literatūroj vis mažėjo ir nūnai jau visai 
nebelikę. Vietoj grožinės išdygo euroromanas. Skirtumas čia toks: grožinėj – po vieno vienintelio šūvio į viso labo tik nusususį katiną skaitytojui nurieda ašara. Euroromane – paskerdžiamas tuzinas žmonių, o skaitytoją tik juokas ima.
Tai paskutinė tradicinė knyga.
Kitos jau bus skaitmeninės. Tad vietoj nugludintos frazės: “Gal norėtumėte, madam, su manim išgert litrą šampano?” jūs skaitysite: “01-02-03”.
Juozas Erlickas Pavadinimas
Tai paskutinė rinktinė knyga.
Pagal Archimedo dėsnį, į gyvenimą panardintas kūrėjas gyvenimo išstumia tiek, kiek sveria pats. Išstumtą gyvenimą iš knygos (Juozas Erlickas Pavadinimas)pašaliname. (Skaitytojui neįdomų skaityt apie gyvenimą. Skaitytojas pats gyvena. Ir gal daugsyk geriau nei rašytojas.) Tai, kas lieka, yra išliekančios vertybės. Užtat knygai suteikiama net 500 metų garantija. Jei skaitytojas parodys (ir įrodys!), kad kuris nors puslapis nevertas dėmesio, jis galės kreiptis į teismą. Teisėjas tą puslapį išplėš ir ton vieton pats parašys naują. Veltui.
N.B! Rinktinė pagaminta iš koncentrato. Vartoti atsargiai! Geriausia – po vieną lapelį prieš miegą. Tinka skiesti vynu.
Juozas Erlickas Pavadinimas
Karin Alvtegen Dingusi(Karin Alvtegen Dingusi) romanas,apdovanotas keliomis premijomis už geriausią skandinavų kriminalinį romaną, atsidūrė ne tik Švedijos skaitomiausių knygų sąraše, bet ir tapo bestseleriu daugelyje šalių. Karinos Alvtegen knygos išverstos į 23 pasaulio kalbas. Didžiosios Britanijos kompanija SMG pagal romaną „Karin Alvtegen Dingusi “ sukūrė televizijos filmą. Kuriami filmai ir pagal kitas Karinos Alvtegen knygas. Įdomus biografinis faktas, liudijantis rašytojos pasakotojos talentą, – Karina Alvtegen yra garsiosios švedų rašytojos Astridos Lindgren dukterėčia. Romano „Karin Alvtegen Dingusi
“ herojė Sibila Forsenstriom, buvusi vienintelė turtuolių fabrikantų Forsenstriomų dukrelė, neegzistuoja. Penkiolika metų ji gyvena už visuomenės sistemos ribų, yra viena iš daugelio Stokholmo benamių. Visa jos nuosavybė telpa kuprinėje, su kuria ji niekada nesiskiria. Diena po dienos jos vienintelis rūpestis išgyventi, gauti pavalgyti ir susirasti ramią vietelę nakčiai, kur galėtų išvynioti savo miegmaišį. Taip jai pavyksta pamiršti siaubingą praeitį tėvų namuose, iš kurių kadaise pabėgo. Bet kartą atsitinka tai, ko neturi atsitikti. Vieną naktį ji atsiduria ten, kur įvyksta kraupi žmogžudystė. Daug įkalčių rodo, kad tai Sibilos darbas. Penkiolika metų ji niekam nerūpėjo, o dabar staiga tampa labiausiai Švedijoje ieškomu asmeniu. Ji ilgainiui išmoko, kaip išgyventi iki rytdienos. Bet to nebeužtenka. Jai reikia bėgti.
Karin Alvtegen Dingusi PDF
„Justinas Pilyponis Amžinas žydas Kaune” skaitytoją įsuka į tokį nuotykį: vieną gražią dieną nuo lenkų pusės Lietuvon atklysta keistas, nepaaiškinamų galių turintis, bet niekaip nekomunikuojantis ir niekad nesustoja
ntis (be perstojo einantis) pilietis – mitinis Amžinasis žydas. Atvytas į laikinąją Lietuvos sostinę – Kauną, jis katalizuoja begalinėje prašmatnybėje po prabangių balių snaudžiantį miestą. Ponams miestelėnams tai galimybė tokia neįprasta proga surengti kuo šaunesnę puotą ir pasipuikuoti prieš kitus, o laikraščių reporteriams ši sensacija – grynas pasipelnymo šaltinis. Vienas itin apsukrus reporteris – Albinas Vanagaitis – vardan sensacijos ir jos
„Iš tiesų, žurnalistas. Turėsiu įsijungti automatinį atsakiklį, nes žinau, kokius klausimus jis man pateiks. Žinau, kaip prasidės interviu („Pakalbėkime apie naująją jūsų knygą – kokią svarbiausią žinią norite perduoti savo skaitytojams?“). Žinau, koks bus mano atsakymas („Jei norėčiau perduoti žinią, parašyčiau vieną sakinį, o ne visą knygą“).
Numanau, kad jis teirausis mano nuomonės apie kritiką, kuri paprastai man būna labai griežta. Spėju, kad baigs pokalbį sakiniu: „Ar jau pradėjote rašyti naują knygą? Kokie artimiausi jūsų planai?“ O atsakymas bus: „Tai paslaptis“.
Interviu prasideda kaip tikėjausi.
– Pakalbėkime apie naująją jūsų knygą – kokią svarbiausią žinią norite perduoti savo skaitytojams?
– Jei norėčiau perduoti žinią, parašyčiau vieną sakinį, ne visą knygą.
– Kodėl rašote?
– Rašau, nes tai mano būdas dalytis su kitais savo emocijomis.
Tas sakinys taip pat iš automatinio atsakiklio, bet aš laiku susigriebiau:
– Šią istoriją galėčiau papasakoti kitaip.
– Papasakoti kitaip? Jūs norite pasakyti, kad nesate patenkintas savo knyga Laikas perpiešti ir laikas susiūti?
– Atvirkščiai, esu ja labai patenkintas. Tačiau man nepatiko ką tik jums duotas atsakymas. Kodėl rašau? Teisingas atsakymas būtų toks: rašau, nes noriu būti mylimas…“
Paulo Coelho „Zahiras“
„Meilė – laukinė galia. Kai stengiamės ją valdyti, ji mus sunaikina. Kai stengiamės įkalinti, paverčia vergais. Kai mėginame suprasti, supainioja mus ir sutrikdo. Ši galia žemėje yra tam, kad suteiktų mums laimės, kad priartintų mus prie Dievo ir prie mūsų artimo. Bet mylint taip, kaip dabar mylime, kiekvienai ramybės minutei tenka valanda sielvarto“.
Turbūt niekas negali paneigti, kad Dan Brown – tikras betselerių rašytojas. Jis puikiai žino, kaip sukurti įtampą ir intrigą, kad skaitytojui būtų sunku atsitraukti nuo knygos. Visas Dan Brown romanas „Angelai
ir demonai“ kupinas netikėtų atomazgų, intelekto varžybų. Knygoje autorius pateikia daugybę sensacijų, priverčiančių skaitytoją aiktelėti. Autorius pasirinko aktualią ir įdomią temą – seniai besitęsiančią kovą tarp religijos ir mokslo. Iliuminantų draugija, slapti Vatikano reikalai, nuolatinė įtampa, kova, skubėjimas, neleidžiantis atsikvėpti nė minutės. Autorius savo knygoje neteigia, kas teisinga, o kas ne, netgi leidžia romane blogiečiams apsikeisti vietomis su geriečiais. Autorius yra tik stebėtojas, jis tik perteikia tai, kas vyksta. Manau, kad tai tikrai gerai, visos mintys paliekamos skaitytojui. Dan Brown leidžia suprasti, kad visas kūrinys skirtas tik skaitytojui. Ar Dan Brown knygą galima pavadinti intelektualia? Nežinia, nes daugybė mokslinikų kritikuoja autorių ir paneigia knygoje išdėstytus faktus, Vatikanas peikia autorių ir jo kūrybą, o ir pats autorius smulkiai ir su dramatiškomis pauzėmis aiškina kiekvieną terminą ar istorijos faktą. Tai tarsi leistų suprasti, kad knyga skirta kiekvienam paparastam žmogučiui. O ir pats autorius, manau, remiasi ir enciklopedijomis, ir bulvarinių laikraščių straipsniais. Tačiau simboliai ir jų prasmės tikrai įdomios, manau, kiekvienam žmogui. Dan Brown leidžia ir pačiam skaitytojui pabandyti išaiškinti simbolių prasmę. O tai, manau, žavi ne vieną skaitytoją. Be abejo, kaip ir kiekviename romane, neapsieita ir be meilės temos, kuri puikiai „įpinta“ į kraupią kovą ir įtemptą siužetą.
„Angelai ir demonai“ sugrąžina į senovę… Tai mane, kaip skaitytoją, ir sužavėjo. Jau pati pradžia suintrigavo, o beskaitydama net nepajutau, kaip prabėgo laikas. Dan Browm knygos yra kupinos nuotykių, įtraukiančios kiekvieną skaitytoją. Tačiau kiek jos vertingos literatūrine prasme, palieku spręsti specialistams… Mano nuomone, „Angelai ir demonai“ daug įdomesnė knyga nei „Da Vinčio kodas“, nors jų tematika bene tokia pati. Ir šias dvi knygas tikrai lyginti būtų sunku. Vieną perskaičius, kita tampa nebeįdomi dėl tos pačios vyraujančios temos – bažnyčia, bene tos
„Kai kritau, smėlis, ir tas užsiliepsnojo. Jie matė, kaip atsistoju nuogas ir žengiu iš ugnies. Odinis šalmas liepsnojo man ant galvos. Jie paguldė mane į lopšį, savotišką karstą, ir ėmė dusliai dunksėti jų kojos, kai tekini našė mane per dykumą.”
Michaelas Ondaatje – vienas žymiausių Kanados rašytojų, pelnęs pagrindinę – Generalgubernatoriaus – 
Kanados literatūrinę premiją, taip pat Booker Prize, suteikiamą Anglijoje labiausiai nusipelniusiems anglakalbiams autoriams. Gimęs Šri Lankoje, kilmingoje singalų šeimoje, baigė mokslus Anglijoje ir nuo 1962 m. gyvena Kanadoje, Toronte, kur dėsto literatūrą Jorko universitete. Būdamas jau pripažintas poetas, pagarsėjo savo romanais „Liūto kailyje” (In the Skin of a Lion,
Vladimir Nabokov Lolita“Vladimir Nabokov Lolita” – garsiausia ir skandalingiausia Vladimiro Nabokovo knyga. Joje pasakojama apie liguistą literatūros profesoriaus ir intelektualo meilę vos paauglystės slenkstį peržengusiai mergaitei. Profesorius Humbertas Humbertas paauglystėje patiria tragišką meilę, žūva jo mylimoji Anabelė. Net ir sulaukęs brandaus amžiaus jis ilgisi trylikametės mylimosios ir jos bruožų ieško kiekvienoje nimfetėje. Anabelės įsikūnijimą Humbertas suranda dvylikametėje Lolitoje. Įsiliepsnoja beprotiška aistra, kuri galų gale pražudo ir Humbertą, ir pačią Lolitą.
“Vladimir Nabokov Lolita” – tragikomedija, žavinti ne tik pagrindinio veikėjo jausmų stiprumu, bet ir savo išradingu stiliumi. Kalambūrai, žodžių žaismas, stilistinės figūros “Lolitoje” liejasi kaip iš gausybės rago. Ironiška Nabokovo akis atskleidžia mums ne tik aistros istoriją, bet ir margą JAV gyvenimo ir gamtos panoramą. Kai kurie Nabokovo kūrybos tyrinėtojai net mano, kad Humbertas Humbertas simbolizuoja senąją Europos kultūrą, sužavėtą ir suvedžiotą jaunos ir agresyvios Amerikos – Lolitos.
Šis romanas buvo du kartus ekranizuotas. Pirmąkart, 1962 metais,pagal(Vladimir Nabokov Lolita) romana, filmą sukūrė garsusis Stanley Kubrickas, o 1997 metais – režisierius Adrianas Lyne’as.
Vladimir Nabokov Lolita pdf
Šiame skyriuje norėčiau aptarti parametrus, į kuriuos verta atkreipti dėmesį prieš apsisprendžiant daryti pirkinį. Jų tikrai yra nemažai, tad apsiginkluokite kantrybe. Čia vadovavausi terminologija ir parametrų pateikimu, kuris naudojamas Phil Askey puslapyje http://www.dpreview.com/ , kurį laikau bene rimčiausiu ir išsamiausiu skaitmeninės fotografijos web resursu.
„Frank McCourt Tataigis” – antroji Franko McCourto (g. 1930 m.) atsiminimų trilogijos dalis. Išgyvenęs skurdžią, alkaną vaikystę Limerike, autorius emigruoja į airių svajonių šalį – Ameriką, kuri taip pat nepasitinka jo 
ištiestomis rankomis. Naivumo, savito humoro ir tragizmo mišinys, žymintis pirmąją, garsiausią, trilogijos knygą „Andželos pelenai“, niekur nedingsta; drauge su autoriumi išgyvename komiškų nutikimų kupinus tarnybos armijoje metus, meilę Albertai, komplikuotus šeimos santykius, nuolatinę nuomojamų būstų kaitą, darbą sandėlyje, studijas universitete ir nepaliaujamą norą pasiekti „amerikietišką gerovę”, ten žmonės turi kiek nori rankšluosčių ir tobulus baltus amerikietiškus dantis.
Iš pirmo žvilgsnio naivus pasakotojas atskleidžia sunkaus airio emigranto gyvenimo užkulisius, kuriuose pilna nuskurdusių, tačiau spalvingų personažų, mokinių ir mokytojų, Niujorko intelektualų ir krovikų.
Frank McCourt Tataigis
Aš noriu būti airis, kai yra proga dainai ar eilėraščiui. Noriu būti amerikietis, kai mokau. Aš norėčiau būti airių amerikietis ar Amerikos airis, nors žinau, kad negaliu būti ir tas, ir anas iš karto, nors Skotas Ficdžeraldas ir yra pasakęs, kad proto ženklas yra gebėjimas vienu metu mąstyti prieštaringas mintis.
Frank McCourt Tataigis
Mes buvom kaip bomba to betoninio laiko viduje. Mes privalėjom jį išsprogdinti, susinaikindami patys.
Tuo metu gyvenau A. V ienuolio 12–30. Pats sostinės centras, namas prieš Operos ir baleto teatrą. Mano mamos ir močiutės man skirtas kambarys buvo savotiškas klubas. Eidavo kas nors iš pažįstamų per centrą ir užsuka pas Atsuktuvą. Užeidavo ir Jurga. Dažniausiai ji mūsų klausėsi ir stebėjo. Dabar žinau, kodėl. Todėl, kad jos galvoje brendo romanas „Pragaro sodai“.
Tai prarastos kartos, sovietmečiu gimusių ir augusių maištininkų, to meto undergroundo, grupinis portretas, nutapytas sodriu rašytojos dailininkės teptuku.
Prieš skaitytojo akis praslenka du autoriaus gyvenimo dešimtmečiai — žmogaus, ėjusio XX amžiaus raudonosios katorgos keliais nuo ramaus Žemaitijos miestelio Endriejavo iki Raudondvario pakaimėje per Kretingos, Klaipėdos, Vilniaus kalėjimus į baisiausius Sibiro lagerius, į mirties stovyklą Karagandoje, i tremtį Krasnojarske. Tik pats 
autorius gaii papasakoti ir nutapyti tikrąjį komunizmo „peizažą”, nes mes nesugebėtume; mūsų pareiga — skaityti, suprasti, įsidėmėti, neužmiršti.
Knygoje kaip realybė pateikiami tikintiesiems įprastos ir jų tikimos istorijos neatitinkantys Jėzaus gyvenimo įvykiai. Tam autorius neturi jokio pagrindo (ši knyga yra ne istorinis ar teologinis veikalas, o meno kūrinys). Da Vinčio freskos, kurių smulkmenomis neva remiamasi, pačios yra nutapytos praėjus daug šimtų metų po nukryžiavimo. Žinant tai, nekeista, jog „Da Vinčio kodas“ papiktino Romos katalikų bažnyčią, tačiau tai tik dar labiau padidino knygos populiarumą.
“Ši knyga – tai Rytų išminties ir gyvenimo kupina istorija apie kelionę į pasaulio Sielą ir tapimą savimi. Tai nuostabi 
filosofinė pasaka, dažnai lyginama su Saint-Exupery Mažuoju Princu ir Richardo Bacho Džonatanu Livingstonu Žuvėdra.Alchemikas išleistas 45 kalbomis 120 šalių (10 000 000) ir visur turėjo nepaprastą pasisekimą.
Paulo Coelho gimė 1947 m. Rio de Žaneire. Lotynų Amerikoje jis toks pat garsus kaip ir Gabrielis Garcia Marquezas. Paulo Coelho knygomis prasideda pasaulio bestselerių sąrašai.
Autorius 2000 m. apdovanotas Prancūzijos garbės legiono ordinu.”
Tai pasakojimas apie šilko kelią. Dar tada, kai į Japoniją negalėjo patekti nė vienas svetimšalis, pagrindinis
šios knygos personažas iš ten parsiveža ne tik šilkverpių kokonus, bet ir patiria meilę, skausmą, baimę. Be galo šiltas kūrinys sugeba užburti. Alesandro Bariko Šilkas suskirstytas į atskirus trumpus
skyrelius, vienas iš jų net nesiekia dvidešimties žodžių. Keturios ekspedicijos: dešimteriopai daugiau troškimų, aistros, susipynusių gyvenimų. Pats pelningiausias to meto verslas, pati nuostabiausia medžiaga. Šilkas. Kūrinys gan neilgas, tačiau į jį sutelpa daug laiko, unikalių personažų, neįprasto siužeto. Sunku, kai tampi vagimi. Turi vogti mylimosios žvilgsnius, nes meilė neįmanoma. Kiek daug gali prarasti, jei pavėluosi bent akimirką. Galiausiai lieki sužavėtas, užburtas. Tarsi perskaitęs pasaką. Pasaką apie šilką.
Alesandras Bariko Šilkas
Antonio Berdžeso, vieno talentingiausių anglų rašytojų, romanas “Prisukamas apelsinas” – tai XX amžiaus literatūros legenda. 
Kai 1971 m. Stanley Kubrikas pastatė pagal šią knygą filmą, jaunimas abipus Atlanto tarsi pamišo: apsirengęs pagal rafinuotą herojų madą, prabilo keista, negirdėta – nadsaty – kalba ir pradėjo klausytis klasikinės muzikos.
“Anthony Burgess Prisukamas apelsinas” ne vienerius metus buvo laikoma pavojinga, nepageidaujama knyga, o filmas – draudžiamas rodyti Didžiojoje Britanijoje iki pat šių dienų.
“Anthony Burgess Prisukamas apelsinas – tai grakštus, ironiškas, paradoksalaus – nusikaltėliško – aristokratizmo pilnas pasakojimas apie mažėlio Aleksiuko maištą, “ultrasmurtą”, laisvos valios vertę ir viską traiškančius “dorove ir gėriu” grindžiamos visuomenės krumpliaraščius.
“Ir iš tiesų, o broliai, – klausia knygos herojus, – argi visa šių laikų istorija nėra vien narsių malenky asmenybių kova su tais gigantiškais bedvasiais mechanizmais?”
Anthony Burgess Prisukamas apelsinas
… ir Aleksas, ta malenky asmenybė, postmodernusis Don Kichotas pralaimi tą kovą. Lemiamą akimirką paliktas draugų, jis atsiduria kalėjime. “Taip jam ir reikia!”, – galit pagalvot. Jis – šio pasaulio
Irvinas Yalomas romane(Kai Nyčė verkė) kuria prikaustančią, kupiną faktų ir fantazijos dramą apie meilę, likimą ir valią. Šios dramos
veiksmas vyksta devyniolikto amžiaus Vienoje, intelektinio sambrūzdžio nestokojančiame psichoanalizės gimimo priešaušryje. Istoriniai asmenys –
Populiariausio W. Gombrowicziaus romano “Pornografija” veiksmas vyksta 1943-iaisiais vokiečių okupuotoje Lenkijo
je. Iš Varšuvos į nuošalesnį šalies kampelį atvykę du pagyvenę vyriškiai susižavi gundančia jaunimo išvaizda ir elgsena.
Net per pamaldas jiems į akis krinta iš žinomų vietos šeimų kilusių Henios ir Karolio santykiai: “Neįveikiami, akli ir taip ramiai judantys drauge su kitais – abipusė meilė ir geismas. Ak!”
Abu vyrai suvokia, kad jaunuoliai traukia vienas kitą, todėl mėgina rengti jų menamos meilės kulminaciją. Tačiau jie patys per toli nueina ir tampa savo veiksmų aukomis.
Japonų avangardo rašytojo ir dramaturgo Kobo Abės romanas „Moteris smėlynuose“ pasakoja apie mokytoją,
etimologą mėgėją Nikį Džiumpėjų, kuris tampa moderniuoju Sizifu. Per atostogas nusprendęs patyrinėti vabzdžių pasaulį, pats lyg vabzdys tampa atokaus kaimelio smėlynuose belaisviu. Džiumpėjus apsigyvena vienišos moters trobelėje didžiulės kopos papėdėje. Kaimelis kiekvieną akimirką gali būti palaidotas po smėlio patalu. Moters vyras miręs, todėl Nikis diena iš dienos priverstas atkasinėti vėl ir vėl besikaupiantį smėlį. Tačiau kai pagaliau atsiranda šansas išsivaduoti iš šios nelaisvės, Džiumpėjus savanoriškai atsisako pasinaudoti šia galimybe.
Kobo Abės herojus patiria visas įmanomas emocijas, nuo išdidumo ir baimės iki geismo ir nevilties, kol aiškiai suvokia žmogaus egzistencijos absurdiškumą.
Filosofiniuose alegoriniuose romanuose „Moteris smėlynuose“, „Svetimas veidas“, „Žmogus-dėžė“ ir kt. rašytojas kelia žmonių susvetimėjimo, asmenybės niveliacijos, vienišumo visuomenėje problemas.
1960 metais romanas „Moteris smėlynuose“ laimėjo Yomiuri literatūros premiją. Pagal šią knygą kino režisierius Teshigahara Hiroshi pastatė didelio populiarumo sulaukusį filmą, laimėjusį žiuri prizą uz Moteris smėlynuose Kanų filmų festivalyje.
