140 naminės varymo receptų, procesai, aparatai, valymas Leidimo metai: 1998 Leidėjas: Rosma Prieš imantis varyti naminę, reikėtų įsidėmėti, kad ne iš bet kokios paprastos naminės galima pasiruošti subtilaus skonio ir geros kokybės gėrimų. Pavyzdžiui, pirmojo varymo naminė iš cukrinių runkelių ir išspaudų visiškai netinka kokybiškiems gėrimams ruošti, tačiau ji labiau dera taisant prastus, aitraus ir gaižaus skonio gėrimus…
Kalba: Lietuvių Dydis: 8.19 MB Puslapių skačius: 94 Formatas: PDF
Ach, tie vyrai ir moterys! Kas jiems sakė, kad gyvenime viskas paprasta ir einasi, kaip per sviestą? Nesąmonė! Ir tai parašyta čia — kad kentėsi iki gyvenimo galo už savo nuodėmes ir savanaudiškumą. Sutinku, kad širdžiai neįsakysi ir taip nutiko pagrindinei šio Erškėčių Paukščiai romano veikėjai. Visai to nenorėdama ji pamilsta tą, kurio negali mylėti, nes jis atidavęs save Dievui ir myli tik Dievą. Tačiau maža būtybė, kurią jis sutinka būdamas dar jaunas, nuošalaus krašto parapijos kunigas, apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Per aštriai pasakyta. Greičiau sujaukia jo jausmus ir priverčia kentėti.
„Mes neatsitiktinai taip pavadinome šią savo knygą. Nuo neatmenamų laikų aprašomame Azijos regione vijosi ir rišosi į vieną istorinę pynę karai, tautų klestėjimas, veidmainystės, intrigos, valdžios perversmai. Mes nesiekėme atskleisti istorines paslaptis, aprašyti senovės epochas ar išvardinti nesuskaičiuojamus turtus, kuriuos vidurinės Azijos ir Rytų šalių valdovai bėgdami nuo priešų čia paslėpė. Norime tik
„Mes visi esame Tėvo Gorijo vaikai“– Felicien Marceau
Ponios Vokė pensione keistai susipina trijų žmonių gyvenimai. Prie vieno stalo atsiduria perspektyvus jaunuolis, trokštantis atsidurti aukštuosiuose visuomenės sluoksniuose, Eugenijus Rastinjakas, besislapstantis nusikaltėlis, juodosios Paryžiaus pusės žinovas Votrenas ir bankrutavęs makaronų fabriko savininkas Gorijo.
Jeanne Benameur (g. 1952 m. Alžyre) – tunisiečio ir italės duktė, į Prancūziją atvyko būdama penkerių metų. Šiuo metu ji – prancūzų kalbos dėstytoja, daugelio knygų vaikams ir jaunimui autorė. 2001 m. jos romanas „Beprotės“ pelnė Unicef premiją.
2008 metų kovo 20 dieną Tarptautinių frankofonijos dienų metu J. Benameur romanas „Beprotės“ buvo apdovanotas Lietuvos jaunųjų frankofonų premija. Ši premija buvo suteikta, dalyvaujant 1992 m. Gonkūrų premijos laureatui rašytojui Bernard‘ui Chambazui.
Romanas „Beprotės“ paliečia opią „kitokių“, gamtos nuskriaustų žmonių ir visuomenės santykių problemą. Motina ir duktė, kurių likimas iš tiesų neapdovanojo protu, garsėja kaip miestelio silpnaprotės. Motina, La Varienne, be galo – kiek tik įstengia – myli savo dukterį Liusę, stengdamasi apginti ją nuo viso pasaulio. Mokykla kėsinasi išardyti šią sąjungą. Mokytoja, panelė Solanža, nori, kad mergaitė neužsidarytų tarp keturių sienų ir lankytų mokyklą, nes jos manymu, žinios būtinos. Tačiau ar paprasta kitokiam, labiau pažeidžiamam ir silpnam žmogui peržengti pasaulio pažinimo slenkstį?
Išgryninta, keista kalba silpnaprotės mergaitės lūpomis pasakojama apie mūsų pasaulį, regimą visiškai kitu kampu. J. Benameur „Beprotės“ priverčia skaudžiai susimąstyti apie savus ir svetimus, „normalius“ ir „kitokius“.
Tos akys – nors ir užaldytos laiko, jos staugė. Norėjosi įlįsti į nuotrauką ir nuraminti: ne, ne, ne, viskas gerai, viskas gerai. Ša. Norėjosi ją laikyti apglėbus, kol nurims drebulys, ir pasakyti, kad viskas bus gerai.
Reičelė Solando dingo kaip į vandenį. Ji ištrūko pro užrakintas kameros duris. Praėjo nepastebėta pro kelias apsaugos užkardas.
Išėjo palikusi abi poras batų ir… paslaptingą skaičių seką ant popieriaus lapo:
„Iš tiesų, žurnalistas. Turėsiu įsijungti automatinį atsakiklį, nes žinau, kokius klausimus jis man pateiks. Žinau, kaip prasidės interviu („Pakalbėkime apie naująją jūsų knygą – kokią svarbiausią žinią norite perduoti savo skaitytojams?“). Žinau, koks bus mano atsakymas („Jei norėčiau perduoti žinią, parašyčiau vieną sakinį, o ne visą knygą“).
Numanau, kad jis teirausis mano nuomonės apie kritiką, kuri paprastai man būna labai griežta. Spėju, kad baigs pokalbį sakiniu: „Ar jau pradėjote rašyti naują knygą? Kokie artimiausi jūsų planai?“ O atsakymas bus: „Tai paslaptis“.
Interviu prasideda kaip tikėjausi.
– Pakalbėkime apie naująją jūsų knygą – kokią svarbiausią žinią norite perduoti savo skaitytojams?
– Jei norėčiau perduoti žinią, parašyčiau vieną sakinį, ne visą knygą.
– Kodėl rašote?
– Rašau, nes tai mano būdas dalytis su kitais savo emocijomis.
Tas sakinys taip pat iš automatinio atsakiklio, bet aš laiku susigriebiau:
– Šią istoriją galėčiau papasakoti kitaip.
– Papasakoti kitaip? Jūs norite pasakyti, kad nesate patenkintas savo knyga Laikas perpiešti ir laikas susiūti?
– Atvirkščiai, esu ja labai patenkintas. Tačiau man nepatiko ką tik jums duotas atsakymas. Kodėl rašau? Teisingas atsakymas būtų toks: rašau, nes noriu būti mylimas…“
Paulo Coelho „Zahiras“
„Meilė – laukinė galia. Kai stengiamės ją valdyti, ji mus sunaikina. Kai stengiamės įkalinti, paverčia vergais. Kai mėginame suprasti, supainioja mus ir sutrikdo. Ši galia žemėje yra tam, kad suteiktų mums laimės, kad priartintų mus prie Dievo ir prie mūsų artimo. Bet mylint taip, kaip dabar mylime, kiekvienai ramybės minutei tenka valanda sielvarto“.
Vienas garsiausių Ray Bradbury kūrinių (Pienių vynas) , pasižymintis ypatingu skaidrumu, lengvumu ir poetiškumu. Paveikslai, kuriami autoriaus, visam laikui išlieka skaitytojo atmintyje; išmintis, sklindanti iš teksto, priverčia įsiklausyti į žodžius, tinkančius ir jaunam, ir senam. Tai nepakartojamas autoriaus vaikystės prisiminimų ir neišsenkančios fantazijos derinys, iš tiesų padedantis įgyti arba atgauti prarastą gyvenimo džiaugsmą.
„Pienių vynas“ paprastai ir jautriai pasakojama apie vaikystę ir senatvę, laimingą gyvenimą ir mirtį. Mažame žaliame Ilinojaus valstijos Grintauno miestelyje Daglas Spoldingas gyvena dvyliktąją savo gyvenimo vasarą. Ji nepaprasta – pilna stebuklingų ir baisių įvykių, lydinčių Daglą kiekvieną vasaros dieną. Sportiniai bateliai, lengvi tarsi pūkas, su kuriais galima bėgioti greitai kaip antilopei, laimės mašina, konstruojama kaimyno, vaškinė burtininkė, pranašaujanti ateitį, paslaptinga dauba, kurioje tūno grėsmė – visa tai supinama į lengvus ir poetiškus pasakojimus apie neįtikėtiną augančio berniuko kasdienybę. Stebukladarė senelė, mokanti konservuoti gyvenimo džiaugsmą, šeimos ritualu tapęs pienių skynimas vynui, kuriame išsaugoma kiekviena Spoldingų vasara, išmintingi pokalbiai apie augimą ir brandą, vaikų žaidimai ir suaugusiųjų poelgiai – viskas formuoja Daglo Spoldingo pasaulėjautą ir paverčia šią vasarą unikalia, virsmo, vasara. Pienių vynas – gėrimas ir kartu metafora, atskleidžianti augant įgyjamos patirties saldumą ir kartumą.
„Meistras ir Margarita“ — vienas įspūdingiausių XX a. rusų literatūros kūrinių. Po autoriaus mirties pragulėjęs stalčiuje dvidešimt šešerius metus, Michailo Bulgakovo (1891-1940 m.) romanas, pagaliau išleistas, beregint paplito po pasaulį, buvo verčiamas, teatralizuojamas, ekranizuojamas.
Struktūriniu požiūriu „Meistras ir Margarita“ yra dviejų romanų derinys, kur pirmasis — pasakojimas apie klastingo Šėtono apsilankymą trisdešimtųjų metų Maskvoje, o antrasis — nežinomo literato rašomas romanas ateistinėje valstybėje neįsivaizduojama tema — apie Jėzaus Kristaus ir Poncijaus Piloto
Tai pasakojimas apie šilko kelią. Dar tada, kai į Japoniją negalėjo patekti nė vienas svetimšalis, pagrindinis šios knygos personažas iš ten parsiveža ne tik šilkverpių kokonus, bet ir patiria meilę, skausmą, baimę. Be galo šiltas kūrinys sugeba užburti. Alesandro Bariko Šilkas suskirstytas į atskirus trumpus skyrelius, vienas iš jų net nesiekia dvidešimties žodžių. Keturios ekspedicijos: dešimteriopai daugiau troškimų, aistros, susipynusių gyvenimų. Pats pelningiausias to meto verslas, pati nuostabiausia medžiaga. Šilkas. Kūrinys gan neilgas, tačiau į jį sutelpa daug laiko, unikalių personažų, neįprasto siužeto. Sunku, kai tampi vagimi. Turi vogti mylimosios žvilgsnius, nes meilė neįmanoma. Kiek daug gali prarasti, jei pavėluosi bent akimirką. Galiausiai lieki sužavėtas, užburtas. Tarsi perskaitęs pasaką. Pasaką apie šilką. Alesandras Bariko Šilkas
Robin Sharma Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį Audio Knyga.
Vienuolis, kuris pardavė Ferrarį Robin Sharma– tai istorija apie Džulianą Mantlį, žymų advokatą, kuris dėl netvarkingo gyvenimo būdo patiria beveik mirtiną širdies smūgį pilnoje teismo salėje. Jo fizinė negalia sukelia ir dvasios krizę, kuri paskatina jį keisti gyvenseną ir ieškoti atsakymų į svarbiausius būties klausimus.
“ Valentina “ – tai vienas ryškiausių A. Vaičiulaičio romanų meilės tema, parašytų iki karo. Romane (Valentina) nėra ryškių įvykių grandinės, kuri betarpiškai liestų veikėjus ir būtų su jais susijusi , taip pat ir veikėjai neįtakoja romano įvykių eigos, tačiau čia visas dėmesys skiriamas jausminiam veikėjų santykiavimui su daugybe reiškinių iš karto.
Japonų avangardo rašytojo ir dramaturgo Kobo Abės romanas „Moteris smėlynuose“ pasakoja apie mokytoją, etimologą mėgėją Nikį Džiumpėjų, kuris tampa moderniuoju Sizifu. Per atostogas nusprendęs patyrinėti vabzdžių pasaulį, pats lyg vabzdys tampa atokaus kaimelio smėlynuose belaisviu. Džiumpėjus apsigyvena vienišos moters trobelėje didžiulės kopos papėdėje. Kaimelis kiekvieną akimirką gali būti palaidotas po smėlio patalu. Moters vyras miręs, todėl Nikis diena iš dienos priverstas atkasinėti vėl ir vėl besikaupiantį smėlį. Tačiau kai pagaliau atsiranda šansas išsivaduoti iš šios nelaisvės, Džiumpėjus savanoriškai atsisako pasinaudoti šia galimybe.
Kobo Abės herojus patiria visas įmanomas emocijas, nuo išdidumo ir baimės iki geismo ir nevilties, kol aiškiai suvokia žmogaus egzistencijos absurdiškumą.
Filosofiniuose alegoriniuose romanuose „Moteris smėlynuose“, „Svetimas veidas“, „Žmogus-dėžė“ ir kt. rašytojas kelia žmonių susvetimėjimo, asmenybės niveliacijos, vienišumo visuomenėje problemas.
1960 metais romanas „Moteris smėlynuose“ laimėjo Yomiuri literatūros premiją. Pagal šią knygą kino režisierius Teshigahara Hiroshi pastatė didelio populiarumo sulaukusį filmą, laimėjusį žiuri prizą uz Moteris smėlynuose Kanų filmų festivalyje.
(Karin Alvtegen Dingusi) romanas,apdovanotas keliomis premijomis už geriausią skandinavų kriminalinį romaną, atsidūrė ne tik Švedijos skaitomiausių knygų sąraše, bet ir tapo bestseleriu daugelyje šalių. Karinos Alvtegen knygos išverstos į 23 pasaulio kalbas. Didžiosios Britanijos kompanija SMG pagal romaną „Karin Alvtegen Dingusi “ sukūrė televizijos filmą. Kuriami filmai ir pagal kitas Karinos Alvtegen knygas. Įdomus biografinis faktas, liudijantis rašytojos pasakotojos talentą, – Karina Alvtegen yra garsiosios švedų rašytojos Astridos Lindgren dukterėčia. Romano „Karin Alvtegen Dingusi
“ herojė Sibila Forsenstriom, buvusi vienintelė turtuolių fabrikantų Forsenstriomų dukrelė, neegzistuoja. Penkiolika metų ji gyvena už visuomenės sistemos ribų, yra viena iš daugelio Stokholmo benamių. Visa jos nuosavybė telpa kuprinėje, su kuria ji niekada nesiskiria. Diena po dienos jos vienintelis rūpestis išgyventi, gauti pavalgyti ir susirasti ramią vietelę nakčiai, kur galėtų išvynioti savo miegmaišį. Taip jai pavyksta pamiršti siaubingą praeitį tėvų namuose, iš kurių kadaise pabėgo. Bet kartą atsitinka tai, ko neturi atsitikti. Vieną naktį ji atsiduria ten, kur įvyksta kraupi žmogžudystė. Daug įkalčių rodo, kad tai Sibilos darbas. Penkiolika metų ji niekam nerūpėjo, o dabar staiga tampa labiausiai Švedijoje ieškomu asmeniu. Ji ilgainiui išmoko, kaip išgyventi iki rytdienos. Bet to nebeužtenka. Jai reikia bėgti. Karin Alvtegen Dingusi PDF
Tai paskutinė grožinė knyga.
Mat nuo tos dienos, kai Biliūnas nušovė savo katiną, grožio grožinėj literatūroj vis mažėjo ir nūnai jau visai nebelikę. Vietoj grožinės išdygo euroromanas. Skirtumas čia toks: grožinėj – po vieno vienintelio šūvio į viso labo tik nusususį katiną skaitytojui nurieda ašara. Euroromane – paskerdžiamas tuzinas žmonių, o skaitytoją tik juokas ima.
Tai paskutinė tradicinė knyga.
Kitos jau bus skaitmeninės. Tad vietoj nugludintos frazės: “Gal norėtumėte, madam, su manim išgert litrą šampano?” jūs skaitysite: “01-02-03”. Juozas Erlickas Pavadinimas
Tai paskutinė rinktinė knyga.
Pagal Archimedo dėsnį, į gyvenimą panardintas kūrėjas gyvenimo išstumia tiek, kiek sveria pats. Išstumtą gyvenimą iš knygos (Juozas Erlickas Pavadinimas)pašaliname. (Skaitytojui neįdomų skaityt apie gyvenimą. Skaitytojas pats gyvena. Ir gal daugsyk geriau nei rašytojas.) Tai, kas lieka, yra išliekančios vertybės. Užtat knygai suteikiama net 500 metų garantija. Jei skaitytojas parodys (ir įrodys!), kad kuris nors puslapis nevertas dėmesio, jis galės kreiptis į teismą. Teisėjas tą puslapį išplėš ir ton vieton pats parašys naują. Veltui.
N.B! Rinktinė pagaminta iš koncentrato. Vartoti atsargiai! Geriausia – po vieną lapelį prieš miegą. Tinka skiesti vynu. Juozas Erlickas Pavadinimas
“Vladimir Nabokov Lolita” – garsiausia ir skandalingiausia Vladimiro Nabokovo knyga. Joje pasakojama apie liguistą literatūros profesoriaus ir intelektualo meilę vos paauglystės slenkstį peržengusiai mergaitei. Profesorius Humbertas Humbertas paauglystėje patiria tragišką meilę, žūva jo mylimoji Anabelė. Net ir sulaukęs brandaus amžiaus jis ilgisi trylikametės mylimosios ir jos bruožų ieško kiekvienoje nimfetėje. Anabelės įsikūnijimą Humbertas suranda dvylikametėje Lolitoje. Įsiliepsnoja beprotiška aistra, kuri galų gale pražudo ir Humbertą, ir pačią Lolitą.
“Vladimir Nabokov Lolita” – tragikomedija, žavinti ne tik pagrindinio veikėjo jausmų stiprumu, bet ir savo išradingu stiliumi. Kalambūrai, žodžių žaismas, stilistinės figūros “Lolitoje” liejasi kaip iš gausybės rago. Ironiška Nabokovo akis atskleidžia mums ne tik aistros istoriją, bet ir margą JAV gyvenimo ir gamtos panoramą. Kai kurie Nabokovo kūrybos tyrinėtojai net mano, kad Humbertas Humbertas simbolizuoja senąją Europos kultūrą, sužavėtą ir suvedžiotą jaunos ir agresyvios Amerikos – Lolitos.
Šis romanas buvo du kartus ekranizuotas. Pirmąkart, 1962 metais,pagal(Vladimir Nabokov Lolita) romana, filmą sukūrė garsusis Stanley Kubrickas, o 1997 metais – režisierius Adrianas Lyne’as.
„Frank McCourt Tataigis” – antroji Franko McCourto (g. 1930 m.) atsiminimų trilogijos dalis. Išgyvenęs skurdžią, alkaną vaikystę Limerike, autorius emigruoja į airių svajonių šalį – Ameriką, kuri taip pat nepasitinka jo ištiestomis rankomis. Naivumo, savito humoro ir tragizmo mišinys, žymintis pirmąją, garsiausią, trilogijos knygą „Andželos pelenai“, niekur nedingsta; drauge su autoriumi išgyvename komiškų nutikimų kupinus tarnybos armijoje metus, meilę Albertai, komplikuotus šeimos santykius, nuolatinę nuomojamų būstų kaitą, darbą sandėlyje, studijas universitete ir nepaliaujamą norą pasiekti „amerikietišką gerovę”, ten žmonės turi kiek nori rankšluosčių ir tobulus baltus amerikietiškus dantis.
Iš pirmo žvilgsnio naivus pasakotojas atskleidžia sunkaus airio emigranto gyvenimo užkulisius, kuriuose pilna nuskurdusių, tačiau spalvingų personažų, mokinių ir mokytojų, Niujorko intelektualų ir krovikų. Frank McCourt Tataigis
Aš noriu būti airis, kai yra proga dainai ar eilėraščiui. Noriu būti amerikietis, kai mokau. Aš norėčiau būti airių amerikietis ar Amerikos airis, nors žinau, kad negaliu būti ir tas, ir anas iš karto, nors Skotas Ficdžeraldas ir yra pasakęs, kad proto ženklas yra gebėjimas vienu metu mąstyti prieštaringas mintis. Frank McCourt Tataigis
„Justinas Pilyponis Amžinas žydas Kaune” skaitytoją įsuka į tokį nuotykį: vieną gražią dieną nuo lenkų pusės Lietuvon atklysta keistas, nepaaiškinamų galių turintis, bet niekaip nekomunikuojantis ir niekad nesustojantis (be perstojo einantis) pilietis – mitinis Amžinasis žydas. Atvytas į laikinąją Lietuvos sostinę – Kauną, jis katalizuoja begalinėje prašmatnybėje po prabangių balių snaudžiantį miestą. Ponams miestelėnams tai galimybė tokia neįprasta proga surengti kuo šaunesnę puotą ir pasipuikuoti prieš kitus, o laikraščių reporteriams ši sensacija – grynas pasipelnymo šaltinis. Vienas itin apsukrus reporteris – Albinas Vanagaitis – vardan sensacijos ir jos
XX a. pradžia. Čaterlių giminės Regbio dvare apsigyvena keistoka jaunavedžių pora. Karo žaizdų prie invalido vežimėlio prikaustytas seras Klifordas Čaterlis ir gyvenimo džiaugsmu trykštanti jo žmona Konstancija. Jam rūpi kūryba, garbė ir visuomenės
Antonio Berdžeso, vieno talentingiausių anglų rašytojų, romanas “Prisukamas apelsinas” – tai XX amžiaus literatūros legenda. Kai 1971 m. Stanley Kubrikas pastatė pagal šią knygą filmą, jaunimas abipus Atlanto tarsi pamišo: apsirengęs pagal rafinuotą herojų madą, prabilo keista, negirdėta – nadsaty – kalba ir pradėjo klausytis klasikinės muzikos.
“Anthony Burgess Prisukamas apelsinas” ne vienerius metus buvo laikoma pavojinga, nepageidaujama knyga, o filmas – draudžiamas rodyti Didžiojoje Britanijoje iki pat šių dienų.
“Anthony Burgess Prisukamas apelsinas – tai grakštus, ironiškas, paradoksalaus – nusikaltėliško – aristokratizmo pilnas pasakojimas apie mažėlio Aleksiuko maištą, “ultrasmurtą”, laisvos valios vertę ir viską traiškančius “dorove ir gėriu” grindžiamos visuomenės krumpliaraščius.
“Ir iš tiesų, o broliai, – klausia knygos herojus, – argi visa šių laikų istorija nėra vien narsių malenky asmenybių kova su tais gigantiškais bedvasiais mechanizmais?” Anthony Burgess Prisukamas apelsinas
… ir Aleksas, ta malenky asmenybė, postmodernusis Don Kichotas pralaimi tą kovą. Lemiamą akimirką paliktas draugų, jis atsiduria kalėjime. “Taip jam ir reikia!”, – galit pagalvot. Jis – šio pasaulio
Žurnalisto Dailiaus Dargio, rašančio kriminalinėmis temomis, knyga parašyta remiantis iki šiol viešai neskelbtais žinomų teisėsaugos veteranų ir kriminalinio pasaulio veikėjų atliktais tyrimais. Kas nors turbūt jau pamąstė, kad D. Dargio knyga „Tikroji Daktarų
KAS TU ESI? – tokiu klausimu prasideda filosofijos istorijos apžvalga ir knygos pirmasis skyrius, kuris mus įsuka į ganėtinai sudėtingai sukurtą Sofijos pasaulį.
Daugiau ar mažiau ši kyga panaši į mokomąjį vadovėlį, kuriame be jokių įspūdingų frazių (kurios viena kitą lenktų tarptautinių žodžių sudėtingumu) pateikiama filosofijos istorija. Čia – viskas aišku kaip „du kart du“. Iš tiesų, kalbą stengtasi padaryti kuo lengviau įkandama, o
Irvinas Yalomas romane(Kai Nyčė verkė) kuria prikaustančią, kupiną faktų ir fantazijos dramą apie meilę, likimą ir valią. Šios dramos veiksmas vyksta devyniolikto amžiaus Vienoje, intelektinio sambrūzdžio nestokojančiame psichoanalizės gimimo priešaušryje. Istoriniai asmenys –
