Net 15 metų Airijoje gyvenusi ir dirbusi agluonėniškė Asta Marcinkeviča užpernai supakavo šeimos daiktus ir tvirtai nusprendė – laikas grįžti namo. Šiandien dvi dukras, devynmetę Neringą ir keturmetę Urtę, su vyru latviu auginanti moteris puoselėja Gargžduose atidarytą kavinę ir siekia įgyvendinti dar vieną svajonę – gimtuosiuose Agluonėnuose atverti kaimiško stiliaus svečių namų duris.
Nusipirko verslą Airijoje
Į Airiją Asta Marcinkeviča pirmą kartą išvyko studijuodama žurnalistiką Klaipėdos universitete. Antro kurso studentė vasarą tiesiog norėjo užsidirbti papildomų pinigų. Nebaugino ir darbas brokolių laukuose: kaime augusi mergina kartu su broliu ir seserimi padėdavo tėvams atlikti įvairius ūkio darbus. Tarp brokolių užgimė ir meilė latviui Ivo.
„Kai rankose jau laikiau bakalauro diplomą, su manęs pasveikinti į Lietuvą atvykusiu Ivo susipakavom daiktus ir išvažiavom atgal į Airiją, tik šį kartą jau ne vasarai. Negalvojau, kad emigruoju dėl geresnio gyvenimo, tiesiog visos aplinkybės vedė į tokio sprendimo priėmimą“, – pasakojo A. Marcinkeviča.
Pasak moters, klysta tie, kurie įsivaizduoja, kad gyvenimas užsienyje lengvas – jei nenori būti eilinis emigrantas, dėl geresnės būties tenka pakovoti. Atsiradęs poreikis būti įvertintai pastūmėjo Astą į įvairius kursus, gausėjo žinių ir pažinčių bagažas. Bendradarbiaudama su vietine žiniasklaida A. Marcinkeviča bandė rašyti apie į Airiją atvykstančius emigrantus, tačiau toks darbas, anot jos, „neužkabino“.
Ir kai vieną 2007 m. vasarį dvi klasiokės iš Gargždų – Asta ir politikos mokslus baigusi Dalia – susitiko savaitgaliui Londone, merginų galvose gimė verslo planas. Birželio mėnesį Dalia su vyru atskrido į Airiją, vedini tikslo užsidirbti, ir lemtingo atsitiktinumo dėka į rankas papuolė vietinis laikraštis. Jame merginos perskaitė skelbimą apie parduodamą verslą. Ilgai nesvarstydamos stačia galva nėrė į avantiūrą, kuri laikui bėgant pasiteisino visu šimtu procentų. Dar ir šiandien Astos bendražygė Dalia vadovauja tradicinį, airių mėgstamą maistą siūlančiai kavinei.
„Labai įdomus gyvenimo etapas buvo. Kad nusipirktume verslą, pasiėmėme didžiulę paskolą. Daug kas į mus rimtai nežiūrėjo, teko net advokatus samdyti, nes bankas nenorėjo atidaryti sąskaitos. Iš pradžių kavinėje dirbome dviese – nenutuokdamos, kaip viskas turi vykti! Vėliau prie mūsų komandos prisijungė dar viena lietuvė konditerė“, – prisiminusi airiško verslo pradžią pasakojo pašnekovė.
Pasiilgo tyro oro ir paprastumo
Viena seniausių miestelio kavinių sėkmingai gyvuoja ir šiandien. Verslą plėtoja Astos draugė Dalia.
„Man tarsi kažkas nutiko, kai gimė antroji dukra. Vis galvojau, kaip noriu atgal pas mamą, į Lietuvą, kad mano vaikai augtų kaime ir patirtų tuos džiaugsmus, kuriuos pati vaikystėje turėjau. Norėjau savo šiltnamio, buvau pasiilgusi paprasčiausių dalykų – naminių pomidorų, žolės kvapo… Labai žemiškos priežastys“, – juokėsi A. Marcinkeviča.
Iššūkius mėgstanti moteris jautė, kad jau laikas išeiti iš komforto zonos, ir iš tautiečių lūpų nuolat girdima kritika Lietuvai sukėlė ambicijas įrodyti, kad viskas nėra taip blogai, kaip kalbama: „Žinoma, man galbūt lengviau kalbėti, nes grįždami į Lietuvą parsivežėme finansinį pagrindą: nusipirkome namus gimtuosiuose Agluonėnuose, susikūrėme darbo vietas“.
Vos tik grįžusi į gimtąją šalį Asta ėmė domėtis verslo galimybėmis ir apsilankė Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos organizuojamame savivaldos ir verslo forume, kurio tikslas skatinti savivaldos ir verslo bendradarbiavimą, dalintis patirtimi, idėjomis, lūkesčiais.
Ant popieriaus lapų nugulė verslo planas Agluonėnuose įrengti svečių namus su žaidimų aikštele vaikams, tačiau šeima negavo paskolos. Prasidėjo darbo paieškos, bet jau po kelių pokalbių Asta suprato, kad nenori dirbti kitiems. Pardavė butą Klaipėdoje ir ėmė ieškoti vietos, kurioje galėtų kažką veikti. Vos užsukusi į 24 kv. metrų patalpas Gargžduose suprato, kad būtent čia reikia kurti verslą. Nors išvykdama iš Airijos žadėjo daugiau niekada nelįsti į maisto sritį, jau pusę metų į „Amam bistro“ gargždiškius kviečia ateiti dienos pietų, išgerti kavos, paskanauti deserto.
„Emigrantai irgi ateina, domisi, klausia, kaip sekasi. Žinau, kaip jie jaučiasi, kokie stiprūs turi būti emociškai, kai nusprendžia grįžti atgal į Lietuvą“, – kalbėjo A. Marcinkeviča.
Nemažai Astos šeimos narių ir artimųjų – taip pat emigravę. Airijoje liko brolio ir sesers šeimos, ten gyvena ir jos vyro Ivo sesuo, o brolis laimės ieško Norvegijoje. Asta visus ragina grįžti namo, pasakoja, kiek daug Lietuvoje verslo galimybių, kaip trūksta gerų specialistų.
Graikiniais riešutais lauką šalia namų apsodinęs Ivo po truputį kimba ir į kitus širdžiai mielus darbus: pagaliau gauta paskola leis išpildyti ir pirmąją šeimos svajonę: kaimiško stiliaus svečių namų atidarymą, kuriuos savo rankomis įrengs pats šeimininkas.
Klaipėdos rajono savivaldybės informacija
